Negimiau būti renginių vedėjas
Kelias renginių vedėjo darbo link
Negimiau būdamas renginių vedėjas ar vestuvių vedėjas, tačiau gyvenimas taip susidėliojo, kad juo tapau. Prieš gerą dešimtmetį ieškant savo kelio, mano akys vis užkliūdavo už renginių vedėjo profesijos. Kažkas joje mane traukė, o ir nuo pat mažumės vis kažkaip atsidurdavau scenoje. Pamenu, spyriojausi, bet vis tik darželyje atlikau kone pagrindinį spektaklio vaidmenį – pats vienas stovėjau ir tapęs mėnuliu rodžiau, kur turi bėgti aviukai. Buvo baisu, bet pasisekė visai gerai. Tiesa, tuokart žadėto lego, jei sutiksiu vaidinti, mama taip ir nenupirko… Paskui vis pasižymėdavau mokykloje. Tai prieš klasę pristatydamas kokią temą, tai trenkdamas direktoriaus kabineto durimis, nes negalėjau pakęsti netiesos. Vis tik, mokykloje buvau labai linkęs į logiką, todėl ir studijuoti pasirinkau ne kokį renginių organizavimą, bet inžineriją. Universitete, kartą, po vieno darbo pristatymo dėstytoja pareiškė, kad geriau būčiau pristatęs ne pirmas, bet paskutinis, nes dabar visiems užkėliau kartelę.
Šioje savo kelionėje retai darau tai, ko nemėgstu. Kai vieną dieną supratau, kad iš tiesų aš visai nenoriu savo gyvenimo paskirti laidų litavimui, nors buvo likę vos metai, nutraukiau studijas. Toliau buvo dar keli savęs realizacijos paieškų bandymai. Mėginau įsitvirtinti mokymų srityje, bet nelabai sekėsi. Taip pat lankiau viešojo kalbėjimo Toastmasters klubą. Prabėgus kiek daugiau nei metams nuo įstojimo, Lietuvos viešojo kalbėjimo varžybose atstovavau Šiaulius. Ten, paruoštų kalbų kategorijoje, laimėjau pirmąją vietą. Daug džiaugsmo tada buvo. Ir vis tik, net tada, kai pagalvodavau, kad gal visai įdomu būtų tapti renginių vedėju, tas mintis nuvydavau šalin, nes sakydavau sau, kad ne man visa tai – juk nesu iš tų plepūnų, kurie, kaip radijose, gali pliurpti nesustodami. Tačiau, kaip ten bebūtų, kaip jau užsiminiau, gyvenimas vis padaro savo.
Vieną rytą nusileidau į kitą namo aukštą, kur mama buvo paruošusi pusryčius. Valgiau sau ramiai, kol kai ką išgirdau:
– Radau tau darbą.
– Kas šįkart?
– Parduotuvėje. Ieško apsaugos darbuotojų.
– Mam, – pažiūrėjau kreivu žvilgsniu, – aš nedirbsiu apsaugos darbuotoju.
– Mmm. Nu yra dar vienas. Va, čia renginiuose ieško, kad kas pajunginėtų aparatūrą.
Suklusau. Renginiai, aparatūra – buvo tie raktiniai žodžiai, kurie derėjo su mano esybe. Tai reiškė daug laisvės, muzikos, jaudulio ir mažai nuobodulio.
– Duok numerį, pasiskambinsiu.
Paskambinau:
– Laba diena. Aš čia pagal skelbimą. Darbas renginiuose.
– Taip.
– Čia jums padėjėjo reikia, kas aparatūrą sujungtų?
– Ne. Aš ieškau renginių vedėjo.
– A, – akimirką pasimečiau, – na, kalbėti moku.
– Tai gerai. Galime susitikti. Papasakosiu plačiau.
Po kelių dienų nuėjau į susitikimą. Išėjau iš jo, galima sakyti, tapęs renginių vedėju. O jei tiksliau – muzikantu.
Renginių vedėjo darbo pradžia
Viskas prasidėjo nuo jubiliejų. Kolegė buvo šiek tiek papasakojusi, kaip ji dirbo su buvusiu vedėju, bet iš esmės, savo renginių vedėjo karjerą pradėjau visiškai nematęs, kaip dirba kiti vedėjai ir apskritai, kaip tas darbas atliekamas. Pamenu, kaip aš pirmą kartą bijojau! Iš serijos „tvuola barta“ pynėsi liežuvis. Per vakarienę, kai trumpam pabėgau iš „gaisro židinio“, galvojau, kad netrukus jie mane išvarys, nes mikčioju ir darau nesąmones. Šiaip ar taip, susiėmiau, o šventės pabaigoje, ką jūs sau manote, vienas po kito ėjo svečiai ir dėkojo, kad buvo labai smagu ir įdomu – kitaip, naujoviškai.
Jubiliejus po jubiliejaus privedė prie vestuvių, kurių, galite numanyti, aš taip pat nebuvau matęs. Tik kažkada vaikystėje buvau buvęs tokiose, kur skaldė malką, į kažkokį škurlį vyniojo lėlę. Nežinojau ar ir mes turėsim kažką panašaus suorganizuoti. Klausiau kolegės, o kas tas šeimos židinys, o kas tas keliaraištis. Aišku, toje šventėje niekas daug iš mūsų nesitikėjo, buvome vienas pigiausių pasirinkimų rinkoje, kainavome – 600 litų, tačiau šventė praėjo gerai ir, manau, nei vienas ten buvęs net nepagalvojo, kad man tai buvo pirmosios vestuvės.
Šventė keitė šventę, kol užmanymas, kad savaitgaliais šiek tiek „pachaltūrinsiu“ tapo mintimis jog man šita sritis patinka ir su renginių vedėjo darbu noriu sieti savo ateitį. Gyvenime su manimi dažniausiai taip yra, kad – viskas arba nieko. Taigi, supratęs, kad būtent čia noriu mėginti save įprasminti, visu savimi pasinėriau į darbus.
Pamačiau, kad norėdamas augti, turiu atsiskirti nuo savo kolegės. Juk dabar dauguma nori, kad šventėje būtų vedėjas su DJ. Taigi susiradau DJ’ų komandą su kuriais ėmiau bendradarbiauti. Tapau pats savo veiklos šeimininkas.
Kodėl pasirinkau būti vien vestuvių vedėjas
Orientacija (profesinė) mano buvo viena – vestuvės. Po pirmų paragavimų susimąsčiau, kad jos yra kitokios nei kiti renginiai. Į jubiliejus žmonės susirenka pašvęsti, arba jei sakyti tiesmukiškai – pagerti. Į įmonių renginius žmonės susirenka nežinia dėl ko. Direktoriai, nes reikia, darbuotojai – nes nemokama. Aišku, visko būna, esu sutikęs net ir nuostabių kolektyvų, labiau tarpusavyje artimų nei pasitaiko šeimose, bet… Vestuvės vis tiek skiriasi iš esmės. Ten kitokia nuotaika. Ten žmonės laimingi, patenkinti ir galima jausti, kad ta diena yra išskirtinė – viena svarbiausių tų dviejų įsimylėjėlių gyvenime. Kai jaunųjų paklausiu, tai jie sako, kad svarbesnė diena bus tik gimus vaikams. Taigi, štai taip pasirinkau būti ne renginių, bet vestuvių vedėjas. Nes taip tiesiog maloniau.
Sekėsi visai gerai, kol mano būtį sukrėtė tam tikri įvykiai, kai priėjau esminių gyvenimo klausimų, kas aš esu ir apskritai, ką ant šios Žemės veikiu. Iš pradžių išsigandau, nes žinodamas save, kad jei susivoksiu darantis tai, ko daryti nenoriu, vėl viską mesiu, kaip mečiau universitetą, o jau pagaliau atrodė, kad radau pagrindą po kojomis, tačiau lukštendamas tuos klausimų lukštus supratau, kad viskas yra gerai. Net jei tose šventėse retkarčiais pasitaiko ir ne pačių maloniausių akimirkų, pavyzdžiui, kai kažkas perdaugina alkoholio, iš esmės ten švenčiama ne kas kita, kaip tik gyvenime esmė – MEILĖ.
Taigi, supratau turintis galimybę žmonėms parodyti, kaip tai galima daryti. Ėmiau sau kelti klausimus, kaip padaryti, kad suėjusios į vieną vietą dvi šeimos taptų viena šeima. Kaip turi būti švenčiama meilė. Atsakymų ieškau iki pat dabar. Jau daug pavyko visokių atradimų rasti, bet, matau, dar daugybė jų liko, kas iš esmės teikia didelę dalį džiaugsmo – nuolatinis augimas.
Ne tik vedžiau vestuves, bet ir sutuokiau jaunuosius
Vieną dieną susimąsčiau, jog keista situacija – mano pavardė Zaksas, dar prieš tai mėginau dirbti su santykių tema, o dabar, žiūrėk, tapau vestuvių vedėjas. Pagalvojęs, kad įdomiai čia viskas gaunasi, net nedrąsiai pasvajojau, jog norėčiau kažkada sutuokti žmones. Pagalvojau, metrikacijos rūmuose nuo aštuonių iki penkių tikrai nesiruošiu dirbti, kunigu irgi, panašu, netapsiu, bet gal vieną dieną galėsiu būti kokiu pagonių kriviu. Ta senoji kultūra, tikėjimas, ar kaip tai pavadinti, artima man, nes aš ir pats labiausiai tikiu į gamtą. Taigi, tikėjau, kad ir ta svajonė vieną dieną išsipildys. Gal po dešimties ar dvidešimties metų.
Tačiau. Ir vėl – tas gyvenimas… Nežinau, kuo tai būtų galima pavadinti – traukos dėsniu, svajonių pildymusi ar atsitiktinumu, bet nuo tos svajonės prabėgo gal kokie metai, kai viena įsimylėjėlių porelė paprašė, kad juos sutuokčiau. Ką? Aš? Kaip? Juk nemoku… Nežinau… Kaip aš čia… Tos baimės truko tik kelias akimirkas, kai aiškiai supratau, kad taaaaaiiiipppp, jei tik suteiksite man tokią galimybę! Taip taip taip! Taigi, 2020 metų sausio 29 dieną, jų šeimos, gamtos, Dievo ir visos Visatos akivaizdoje du žmones paskelbiau vyru ir žmona.
Štai taip tapau… Nesvarbu kuo, nėra reikalo tiems visiems įvardinimams .
Tie įvardinimai reikalingi tik visokioms paieškos sistemoms. Taigi, nors daug kur save vadinu renginių vedėju ar sakau, kad esu vestuvių vedėjas, daug tikslesni yra kitu du žodžiai – jungtuvių vedėjas. Vestuvės, mano akimis žiūrint – tai šventė. Jungtuvės – daug gilesnis reiškinys, kai esmė – dviejų žmonių gyvenimų susijungimas, kur šventė jau tik šalutinis reiškinys. Man patinka būti ne šiaip švenčių dalimi, bet stebėti vienam keliui susijungiant dviems sieloms. Dviems šeimoms tampant viena.
Nesu, kaip visi renginių vedėjai, kaip dauguma jų. Manęs nėra visur daug. Man patinka eiti į gylį. Man svarbu, kad tai, ką darau, būtų prasminga.
Aišku, nesu koks visiškas pamišėlis (lyg ir), suprantu, kad vis tik tokiose šventėse turi būti smagu. Tai ir apjungiu ašaras su juokais ir šokiais.
Taigi, jei ieškote ne šiaip kažko kitokio (nes ne stebinti kitoniškumu mano užduotis), bet jei jaučiate širdimis, kas žino, gal tikrai turime ŠVĘSTI MEILĘ kartu.
Herkus Zaksas